Keletas pastabų apie automobilio nuomą pas Tamazą.
Apskritai – kol kas viskas gerai, situacija gana sklandi. Susitikome, pasikalbėjome, automobilis buvo ne „Forester“ 2015 m., o „XTrail“ 2005 m. Aš nesiginčijau, automobilio klasė šiek tiek aukštesnė, viskas veikia, gerai. Sutartis, tiesa, sudaryta tik gruzinų kalba. Man paaiškino, į kurias teritorijas negalima įvažiuoti, o dėl likusių žvyrkelių Tamazas pasakė, kad važiuoti galima. Išvažiavome.
Problemos prasidėjo, kai viename iš tokių kelių (ne draudžiamoje sutartyje Chevsuretijoje, konkrečiai – netoli Roškos kaimo) aš, kaip tai kartais būna važiuojant žvyrkeliais, pradūriau pavarų dėžės alyvos vamzdį. Užvažiavau ant akmens, net ypač nepastebėjau, bet alyva netrukus ištekėjo ir automobilis sustojo. Susisiekiau su Tamazu, jis įtraukė draudimą, viskas turėjo būti gerai. Kalnai, temo, mus paėmė automobiliu iš viešbučio, kuriame buvome apsistoję. Draudimo bendrovės reikalavimu iškvietėme policiją, kad užregistruotų avariją. Paaiškėjo, kad turėjau sumokėti 250 larių baudą už išvykimą iš avarijos vietos – Tamazas apie tai nepranešė. Na, gerai.
Tada aš jį įspėjau, kad automobilis stovi sunkiai pasiekiamoje vietoje – draudimo kompanijos evakuatorius ten nepasieks. Jis nieko nepasakė, sakė, kad jie viską išsiaiškins vietoje. Kitą dieną paaiškėjo, kad nėra automobilio raktų. Apie tai pranešiau Tamazui, bet jis neturėjo atsarginio raktelio (paaiškėjo, kad patį automobilį Tamazas buvo išsinuomojęs iš kito savininko, su kuriuo jam nepavyko greitai susisiekti). Atvažiavo Tamazo draugai kitu automobiliu, kurį turėjo man perduoti kaip pakaitinį. Tačiau dėl tos istorijos su raktu man galiausiai pasakė:
programuotojo iškvietimas, kelionė į Tbilisį ir atgal, automobilio pristatymas – visa tai man kainuos 600 larių. Mus nuvežė į Tbilisį. Viena nuomos diena buvo prarasta. Kitą dieną iš policijos pranešė, kad raktas buvo rastas jų automobilyje (naktį jis iškrito man iš striukės kišenės). Aš pranešiau Tamazo draugams, jie atšaukė programuotoją, kuris turėjo atrakinti automobilį, ir sąžiningai nuvažiavo pasiimti rakto į policijos nuovadą. Automobilis, kuriuo jie važiavo – Tamazos draugo „XTrail“ – man buvo pažadėtas kaip pakaitinis, bet tik tada, kai jie baigs evakuoti sugedusį automobilį. Nieko kito nedavė, pasakė, kad nėra. Pažadėjo automobilį iki 18 val. Tbilisyje, atvežė 22.30 val., dėl to praradau viešbučio rezervaciją (jau antrą) kitoje maršruto vietoje. Vėliau Tamazas elgėsi netinkamai. Pažadėjo susisiekti su manimi ir paaiškinti, kaip bus grąžinta dalis iš tų 600 larių, kuriuos buvau sumokėjęs anksčiau. Tamazas tiesiog dingo. Jis nustojo atsiliepti į skambučius. Galiausiai atvyko jo draugai ir paaiškino, kad atgal galiu gauti tik 60 larių – likusi suma buvo išleista benzinui ten ir atgal, alyvai ir dar kažkam. Anksčiau Tamazas sakė, kad pakaitinio automobilio pristatymas į Rošką kainuos 120 larių. Skirtumas akivaizdus. Tamazas vis tiek nesusisiekė. Kai po dviejų dienų pats jam paskambinau, jis lyg niekur nieko pasakė, kad aš pats kaltas dėl to, jog sugadinau automobilį, kad nuvažiavau ten, kur važiuoti negalima, kad jo draugai patyrė išlaidų ir kad pinigų daugiau negrąžins. Aš nesipykau – atostogos ir gera nuotaika man svarbesnės. Rezultatas: Tamazas man grąžino 100 larių ir pažadėjo kitą kartą 5 nemokamas dienas su „Forester“. Ar reikia sakyti, kad jo pasiūlymu nepasinaudosiu? Nesuprantu, iš kur jūsų svetainėje atsirado visi tie puikūs atsiliepimai apie jį. Neneigiu, man vis dėlto davė automobilį ir kažkaip bandė padėti, bet visos problemos teko man – dvi nuomos dienos prarastos, pinigai dingo nežinia kur, nuotaika, žinoma, sugadinta. Versijos apie tai, kas bus toliau, visą laiką keitėsi. Jei man iš karto būtų pasakę, kad už malonumą sugadinti automobilį ir pamesti raktą turiu sumokėti 600 larių, ir iš karto būtų davę pakaitinį automobilį, būtų buvę galima aptarti. Bet iš esmės visos problemos buvo sprendžiamos mano sąskaita, o pačiu nemaloniausiu momentu savininkas tiesiog dingo.